xo xo, Gossip girl.

Kartais jaučiuosi, tarsi gyvenčiau Manhatano aukštutiniame eastsaide, ar netgi Meksikoje. Ta prasme: čia toks gilus užkampis, o dramų vistiek daugiau, negu per visus šešis 'Liežuvautojos' sezonus.
Žmonėms čia nebeliko nieko švento. Dar prieš keletą metų geriausioms draugėms drąsiai pasakojau beveik viską. Dabar net draugėmis jų pavadinti neišdrįsčiau. Jausmas tikrai ne auksinis, kai supranti, jog žmonės, kuriuos metai iš metų laikei šalia savęs ir kuriems išsiliejai, susėdę be tavęs šnabždasi apie tavo gyvenimą, po kaulelį narsto tavo paslaptis, juokiasi iš nesėkmių, ir teisia dėl nuklydimų. O viso to finale prisigalvoja nekonstatuotų faktų, ir lyg to būtų maža - skleidžia tai visiems lyg kokią žinią apie pasaulio pabaigą. Aš maniau, kad išsipasakojimas yra tam, kad pasijaustum lengviau, o ne tam kad vėliau bijotum, kad kasnors sužinos tai, ko neturėtų žinoti. O gal aš sumaišiau sąvokas?

"Ji man pavydėjo mano buvusio vaikino!" - tai taip, žinoma, beabejo. Taip pavydėjau, kad net atsisakiau, kai po tavęs jis man siūlė draugauti. "Ji čia vaidina, kad turi daug draugų!" - o gal aš tiesiog turiu jų daugiau negu tu, nes neskleidžiu paskalų, moku išklausyti ir saugoti paslaptis, ir šiaip esu draugiškas žmogus. "Ji myli tą vaikiną!" - aha, ir iš tos didelės meilės jam draugauju su kitu. Jei jūsų galvos ant tiek tuščios, o gyvenimai ant tiek beprasmiški, kad neturit daugiau ką veikti, kaip tik kalbėti nesąmones ir kelti dramas, tai bent jau kalbėkit tiesą, nuo savęs vistiek jau niekur nepabėgsiu.
Bet čia tik lengvas lietus, palyginus su audromis, kurios siautėja tarp kitų mano pažįstamų.. Toji pasibučiavo su anos vaikinu. Tas permiegojo su ta. Dar kita apsimelavo, jog serga. Vienas pripasakojo, kad kita nėščia. Ne gyvenimas, o beprotystė. Jei žinai kažką - tai ir žinok sau tyliai. O apie melavimą jau net nekalbu. Ir šiaip, šitas reikalas darosi panašus į lenktynes - kuris sužinos ir prilos daugiau ir riebiau. Tik vietoj taurės už pirmą vietą, jiems reiktų trumpint liežuvius.
O jei kalbant nuoširdžiai, prisipažinsiu - ir aš ne visai šventoji. Buvo laikai ir kai aš palodavau; ir tiesos, ir nelabai. Tik aš iš to išaugau. Tikėjaus, kad išaugs ir kiti. Kai kuriems tai padaryti pasisekė, bet kiti, deja, liko  įstrigę tose nesąmonėse, tarsi žiurkės spąstuose. O apmaudžiausia tai - jog ten liko kažkada artimiausiais buvę žmonės.
Bet kaip sakoma - vieni išeina, kiti ateina. Atsirado naujų žmonių, kurie ima pelnyti mano pasitikėjimą, ir su kuriais bendraudama jaučiuos vis drąsiau. Nuoširdžiai tikiuos, kad nebereikalo. Nes jau ir sienoms bijočiau atskleisti savo paslaptis. Negali žinot, gal ir tos kada ims šnekėt.