Apglėbusi save juodu paltu ir po šaliku paslėpusi drėgnus plaukus išeinu į naktį. Pridegu plonytę mėtinę cigaretę ir nei pati nepajaučiu kaip užverčiu galvą į viršų. Žvaigždės. Šimtai, tūkstančiai, milijonai žvaigždžių, vos telpančių į bekraštį dangų. Jau nepamenu, kada mačiau jų tokią galybę. Tikrai.
Vis dar užvertusi galvą į plaučius įtraukiu aitrų dūmą. Bijau nuleisti akis. O kas, jei kris žvaigždė, ir aš jos nepastebėsiu? Juk norų turiu tiek daug, bet tuo pačiu - tik vieną. Noriu vėl užmigt ant tavo šiltos krūtinės ir ryte pabust nuo stipraus tavo apkabinimo. Noriu išgirsti tavo balsą ir užuosti iki negalėjimo artimą tavo kvapą. Noriu vėl sėdėti greta ir apsąlusiu žvilgsniu stebėti tave. Tokį valiūkiškai gundantį. Noriu vėl paragaut tavo lūpų ir jausti tavo pirštus, iš lėto slenkančius per mano nugarą. Noriu tavęs. Čia. Šalia manęs.
Cigaretė sudega, pamažu ima skaudėti kaklą, bet visos žvaigždės, lyg prikaltos, lieka savo vietoje. Su nusivylimu numetu nuorūką, ir nusipurčiusi nuo šalčio sliūkinu namo.
Galbūt rytoj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą