Tos naktys. Jos pilnos tiesos ir nefiltruotų žodžių. Žodžių, kurie liejasi laisvai, kaip vanduo iš nuverstos stiklinės. Ir visai nesvarbu, kaip ilgai mes juos saugojom savy. Jos kupinos nuoširdžių nuomonių, tikrų emocijų ir jausmų, grynesnių už orą. Nelieka jokio teatro. Jokio melo. Viskas tampa tikra. Tikros ašaros. Tikras juokas.
Tomis naktimis mes pamirštame visus savo principus, ir tampa taip nesudėtinga pasakyti, kad pasiilgai ar išrėkti, jog myli. Ir mums nereikia tam ieškoti žodžių.
Tomis naktimis mes galime išlieti savo skausmą ir pasidalinti džiaugsmu. Mes galime nekęsti.
Tomis naktimis, užgesus šviesoms, lyg vaiduokliai, iš glūdumų išnyra mūsų paslaptys. Išnyra ir dar labiau mus suartina.
Tomis naktimis tu dievini mane.
Bet. Apmaudu - tobulumas laikinas. Girtumas dingsta. Ir visada išaušta rytas.
Bliamba, kaip pritariu. Bet tada sustoju ir pamąstau... jei visas gyvenimas būtų it viena girta naktis, ar tai būtų taip pat malonu ir laukiama? Ar suteiktų tiek emocijų, jei būtų kasdienis dalykas?.. Tada manau, jog nejučia norėtumėm sugrįžt į šią rutiną, ir girtas naktis paverst pavieniais džiaugsmais ir šiurpuliukais krūtinėj.. ;)
AtsakytiPanaikintiIš dalies - tiesa. Bet jei bent tas atvirumas ir nuoširdumas taptų kasdieniais, blogiau, manau, nebūtų :)
AtsakytiPanaikinti