I could really use a wish right now

Apglėbusi save juodu paltu ir po šaliku paslėpusi drėgnus plaukus išeinu į naktį. Pridegu plonytę mėtinę cigaretę ir nei pati nepajaučiu kaip užverčiu galvą į viršų. Žvaigždės. Šimtai, tūkstančiai, milijonai žvaigždžių, vos telpančių į bekraštį dangų. Jau nepamenu, kada mačiau jų tokią galybę. Tikrai.
Vis dar užvertusi galvą į plaučius įtraukiu aitrų dūmą. Bijau nuleisti akis. O kas, jei kris žvaigždė, ir aš jos nepastebėsiu? Juk norų turiu tiek daug, bet tuo pačiu - tik vieną. Noriu vėl užmigt ant tavo šiltos krūtinės ir ryte pabust nuo stipraus tavo apkabinimo. Noriu išgirsti tavo balsą ir užuosti iki negalėjimo artimą tavo kvapą. Noriu vėl sėdėti greta ir apsąlusiu žvilgsniu stebėti tave. Tokį valiūkiškai gundantį. Noriu vėl paragaut tavo lūpų ir jausti tavo pirštus, iš lėto slenkančius per mano nugarą. Noriu tavęs. Čia. Šalia manęs.
Cigaretė sudega, pamažu ima skaudėti kaklą, bet visos žvaigždės, lyg prikaltos, lieka savo vietoje. Su nusivylimu  numetu nuorūką, ir nusipurčiusi nuo šalčio sliūkinu namo.
Galbūt rytoj.

feeling apsiseilėjusi

Ir kiekvieną kartą, kai tave pamatau - įsimyliu iš naujo.

Girtos naktys

Norėčiau jog mano gyvenimas būtų viena ilga, girta naktis. Galbūt skamba kvailai, bet ar kada pagalvojai koks tai tobulas dalykas?
Tos naktys. Jos pilnos tiesos ir nefiltruotų žodžių. Žodžių, kurie liejasi laisvai, kaip vanduo iš nuverstos stiklinės. Ir visai nesvarbu, kaip ilgai mes juos saugojom savy. Jos kupinos nuoširdžių nuomonių, tikrų emocijų ir jausmų, grynesnių už orą. Nelieka jokio teatro. Jokio melo. Viskas tampa tikra. Tikros ašaros. Tikras juokas.
Tomis naktimis mes pamirštame visus savo principus, ir tampa taip nesudėtinga pasakyti, kad pasiilgai ar išrėkti, jog myli. Ir mums nereikia tam ieškoti žodžių.
Tomis naktimis mes galime išlieti savo skausmą ir pasidalinti džiaugsmu. Mes galime nekęsti.
Tomis naktimis, užgesus šviesoms, lyg vaiduokliai, iš glūdumų išnyra mūsų paslaptys. Išnyra ir dar labiau mus suartina.
Tomis naktimis tu dievini mane.

Bet. Apmaudu - tobulumas laikinas. Girtumas dingsta. Ir visada išaušta rytas.

Liepsnojom

<...> Dar ir dabar jaučiu tavo lūpas, iš lėto slenkančias per mano nugarą. Jaučiu, ir mintyse dėlioju sakinius, kuriuos mielai sudėčiau į laišką velniui, prašydama paimti mano sielą mainais į tai, jog tą dievišką jausmą galėčiau patirti dar kart.

Išsižudom?

Niekam nelinkėčiau gauti žinutės, kuri skambėtų maždaug "Rašau, nes noriu atsisveikinti. Daugiau manęs nepamatysit." Jausmas ne pats geriausias, bet tik tol, kol prie tokių žinučių pripranti.
Nesuprantu žmonių, kurie manipuliuoja savižudybėmis. Nieko neturiu prieš tuos kurie ką sakė - tą padarė, jiems galiu tik ramybės palinkėt. Bet nepamirškim, kad yra tokių kvailių, kurie nors ir 'žudosi' profilaktiškai bent kartą per mėnesį, bet kažkaip vis dar vaikščioja Žemės paviršiumi.
Kiekvieną kart apsipykę su antrąja puse, draugais, ar šiaip pasijutę vieniši, išsiuntinėja visiems atsisveikinimo žinutes, o kitą dieną vėl rašo, arba postina ką nors feisbuke lyg niekur nieko. Taip ir norisi imt ir paklaust: Ką, danguj wi-fi yra?
Galit laikyt mane kvaila, bet ilgai galvojau, ir priėjau prie išvados, kad aš taip padaryti negalėčiau. Ta prasme, jei apimta kokios nevilties paimčiau ir išsiuntinėčiau draugams atsisveikinimo žinutes, net jei ir nebenorėčiau, bet vistiek turėčiau nusižudyti. Arba išvažiuoti kur nors toli. Arba užsirakinti savo kambaryje, bent jau ateinantiems 10 metų. Kodėl? Man būtų gėda, kad šitaip 'apsiskelbiau', o nusižudyt nesugebėjau. Būtų gėda, nes taip pasirodyčiau silpna.
Ir iš vis, kodėl visi sako, kad jei jau nusižudė - tai buvo silpnas? Taip nėra! Kiek yra žmonių kurie galvojo apie savižudybę, bet to nepadarė? Milijonai. Kodėl jie neišdrįso? Nes buvo per silpni. Per silpni, kad nusižudytų, kad galėtų palikti artimuosius skausme, kad nebijotų nežinomybės, ir to kas lauks po to. Žudosi tik stiprūs ir bebaimiai.

O jei grįžtant prie kvailių temos... Visiems akivaizdu, jog taip jie nori gauti dėmesio. Bet jie nepagalvoja, jog taip tik atstumia nuo savęs žmones. Gal tam kartu dėmesio ir gausi, bet su laiku draugai ims nuo tavęs tolti, kol iš tikro liksi vienas kaip pirštas. Nes kas gi norėtų draugo, kuris kiekvieną vakarą vietoj 'labanakt' parašo 'viskas, einu žudytis'? Na, nebent koks duobkasys.
Taigi, vaikai mieli, jei jau norit kad jums dėmesiu lyte lytų, tai jau tapkit geriau transvestitais, susidraugaukit su Šalčiūte, arba nuogi perbėkit per Laisvės alėją. Tai tikrai veiksmingiau už kvailus jūsų verkšlenimus.

xo xo, Gossip girl.

Kartais jaučiuosi, tarsi gyvenčiau Manhatano aukštutiniame eastsaide, ar netgi Meksikoje. Ta prasme: čia toks gilus užkampis, o dramų vistiek daugiau, negu per visus šešis 'Liežuvautojos' sezonus.
Žmonėms čia nebeliko nieko švento. Dar prieš keletą metų geriausioms draugėms drąsiai pasakojau beveik viską. Dabar net draugėmis jų pavadinti neišdrįsčiau. Jausmas tikrai ne auksinis, kai supranti, jog žmonės, kuriuos metai iš metų laikei šalia savęs ir kuriems išsiliejai, susėdę be tavęs šnabždasi apie tavo gyvenimą, po kaulelį narsto tavo paslaptis, juokiasi iš nesėkmių, ir teisia dėl nuklydimų. O viso to finale prisigalvoja nekonstatuotų faktų, ir lyg to būtų maža - skleidžia tai visiems lyg kokią žinią apie pasaulio pabaigą. Aš maniau, kad išsipasakojimas yra tam, kad pasijaustum lengviau, o ne tam kad vėliau bijotum, kad kasnors sužinos tai, ko neturėtų žinoti. O gal aš sumaišiau sąvokas?

"Ji man pavydėjo mano buvusio vaikino!" - tai taip, žinoma, beabejo. Taip pavydėjau, kad net atsisakiau, kai po tavęs jis man siūlė draugauti. "Ji čia vaidina, kad turi daug draugų!" - o gal aš tiesiog turiu jų daugiau negu tu, nes neskleidžiu paskalų, moku išklausyti ir saugoti paslaptis, ir šiaip esu draugiškas žmogus. "Ji myli tą vaikiną!" - aha, ir iš tos didelės meilės jam draugauju su kitu. Jei jūsų galvos ant tiek tuščios, o gyvenimai ant tiek beprasmiški, kad neturit daugiau ką veikti, kaip tik kalbėti nesąmones ir kelti dramas, tai bent jau kalbėkit tiesą, nuo savęs vistiek jau niekur nepabėgsiu.
Bet čia tik lengvas lietus, palyginus su audromis, kurios siautėja tarp kitų mano pažįstamų.. Toji pasibučiavo su anos vaikinu. Tas permiegojo su ta. Dar kita apsimelavo, jog serga. Vienas pripasakojo, kad kita nėščia. Ne gyvenimas, o beprotystė. Jei žinai kažką - tai ir žinok sau tyliai. O apie melavimą jau net nekalbu. Ir šiaip, šitas reikalas darosi panašus į lenktynes - kuris sužinos ir prilos daugiau ir riebiau. Tik vietoj taurės už pirmą vietą, jiems reiktų trumpint liežuvius.
O jei kalbant nuoširdžiai, prisipažinsiu - ir aš ne visai šventoji. Buvo laikai ir kai aš palodavau; ir tiesos, ir nelabai. Tik aš iš to išaugau. Tikėjaus, kad išaugs ir kiti. Kai kuriems tai padaryti pasisekė, bet kiti, deja, liko  įstrigę tose nesąmonėse, tarsi žiurkės spąstuose. O apmaudžiausia tai - jog ten liko kažkada artimiausiais buvę žmonės.
Bet kaip sakoma - vieni išeina, kiti ateina. Atsirado naujų žmonių, kurie ima pelnyti mano pasitikėjimą, ir su kuriais bendraudama jaučiuos vis drąsiau. Nuoširdžiai tikiuos, kad nebereikalo. Nes jau ir sienoms bijočiau atskleisti savo paslaptis. Negali žinot, gal ir tos kada ims šnekėt.

Can you not...

"Skiriamės. Bet liekam draugais. Elgiamės kaip ligi šiol. Kartu leidžiam laiką, tūsinam, juokaujam."

Kodėl žmonės siūlo arba prižada tai, ko negalės padaryti? Kodėl  draugė iš toliau sako, kad atvažiuos aplankyti, nors žino, kad jai išvažiuoti neleis tėvai? Kodėl klasiokas sako, kad ryt atneš skolą, nors žino, kad neturi pinigų? Kodėl jis siūlė likti gerais draugais, jei dabar bando ėsti man nervus, kurie ir taip nestabilūs? Gal jo mamytė neįspėjo, kad žaidimai su tokių nervų žmonėmis gali baigtis blogai? Pavyzdžiui, jį ras miške, nuogą pririštą prie medžio! Aš genijus su sadisto priemaišomis..
Bet rimtai. Nesuprantu kam jis kabinėjasi prie kiekvieno mano ne vietoj ištarto žodžio, kaip toji moteris iš "Žodis - ne žvirblis". Kam jis kelia priekaištus dėl mano elgesio? Aš gyvenu taip kaip noriu gyvent, ir jis jau seniai nebeturi teisės man aiškinti. Nors tiesą sakant - niekada ir neturėjo. Ir neprašau aš jo elgtis su manim, kaip su pirmąja šalies ponia, bet jau geriau tegul nedaro nieko, negu elgiasi kaip dabar. Galbūt man tai nerūpėtų, galėčiau į visą tai nusispjauti ir nueiti savais keliais, jei žinočiau dėl ko visa tai.
Gal taip jis rodo neapykantą ( visgi šiokių tokių pretekstų jis tam turi..)? Gal tiesiog nori pasirodyti kietas? Ir parodyti man, kokį,neva Džeimsą Bondą, aš praradau? Gal taip jis man bando įrodyti, jog jis nieko nebejaučia, ir "jei nori, mergužėle, tu gali verkti, bet man ant tavęs jau px"? Gal taip jis vėl siekia mano dėmesio? Gal, gal, gal..
Kalbėtis nenoriu. Arba nenoriu norėt. Vistiek įsivaizduoju kaip beviltiškai tai atrodytų. Maždaug kaip šių metų Gruzijos pasirodymas Eurovizijoje. Gal net beviltiškiau.
Ir kad ir kiek galvočiau - aiškiau nesidaro. Viskas tik dar labiau painiojasi, ir imu jaustis kaip katinas, aplink save apsiviniojęs visą siūlų kamuoliuką, ir nesugebantis iš tų siūlų išsivaduoti..

 Išvados tokios: arba man nelemta suprast kvailių, arba aš pati kvaila..